Ar pasilikdamos mergautinę pavardę moterys „kastruoja“ savo vyrus?

 | Chelsea Samelson

Prakalbus apie Vakaruose galiojančius lyčių standartus, reikėtų pripažinti, kad laikai keičiasi. Vienas iš ženklų – sumažėjęs moterų, po santuokos pasikeičiančių pavardę, skaičius.

Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad trisdešimt procentų ištekėjusių Amerikos moterų arba pasilieka savo pavardę ir prie jos priduria dar ir vyro, arba apskritai niekada nepasikeičia savo pavardės.

Tokia tendencija gali reikšti besikeičiančius požiūrius lyties vaidmenų ir tradicijų atžvilgiu, taip pat gali paveikti vyrų ir moterų vaidmenų santuokiniame gyvenime suvokimą. Naujojo tyrimo rezultatai teigia, jog žmonai nesutikus paimti vyro pavardės, į vyrą aplinkiniai linkę žvelgti kaip į netekusį galios ir menkiau vyrišką.

Kaip teigiama studijoje, „vyras, kurio žmona pasiliko mergautinę pavardę, traktuojamas kaip mažiau reikalingas, ekspresyvesnis ir tarpusavio santykių požiūriu turintis mažiau galios.“

Taigi, kas slypi pavardėje? Atrodytų, vyrų atžvilgiu – išties daug kas.

Aišku, daugelis feminisčių pasakytų, jog tokie svarstymai įrodo, kad tebegyvename patriarchato ir seksizmo laikais, kad toks požiūris – laikų, kai įstatymo akivaizdoje moteris buvo laikoma nuosavybe, o vyrai kontroliavo moteris ir aiškiai dominavo, liekana.

Kita vertus, daugelis moterų tvirtai palaiko tradiciją priimti vyro pavardę kaip savąją, tokį poelgį vertindamos kaip nuo seno įsigalėjusį meilės ir pagarbos gestą, simbolinį dviejų žmonių susiliejimą ir galimybę šią vienovę pavadinti šeima.

Ir moterims pavardė svarbu.

Tai kodėl kai kurios moterys pasilieka savo pavardes, ir kodėl vyrams tai rūpi? Ir ar teisinga, kad rūpi?

Kai kurios moterys išsaugo savo pavardes norėdamos išreikšti feministines pažiūras, nors, ironiška, daugelio jų pavardės be pasirinkimo galimybės perimtos iš tėvo, dar prieš svarstant galimybę laisva valia paimti vyro, kurį pačios pasirinko, pavardę.

Kitoms pavardė reiškia daug daugiau. Daugelis dirbančių moterų metų metus stengiasi pasirinktose srityse pelnyti sau vardą; suprantama, kad paskui nori tą vardą išlaikyti. Pavyzdžiui, gydytojos ar rašytojos neabejotinai suvokia potencialias profesines pasekmes, laukiančias pakeitus pavardę.

Dar kitos moterys baiminasi prarasti tapatumą ar pasirinkus naują pavardę tapti tiesiog „jo žmona“. Kai kurios gal didžiuojasi ar jaučia sentimentų tėvo pavardei ir bijo net simbolinio atsiskyrimo nuo savo šeimų ir paveldo.

Viskas, kas pasakyta, yra suprantama; ir tikrai kiekviena moteris viliasi, kad jos vyras supras tas baimes ir jas pripažins, o paskui ir susitaikys, jeigu žmona nuspręs jo pavardės neimti.

Vis dėlto ir moterys turėtų savo ruožtu suprasti ir pripažinti vyrų baimes, kurias galėtų išprovokuoti jų apsisprendimas.

Vyrai turi priežasčių nerimauti. Nepaisant naujo tyrimo, šios priežastys siekia gerokai toliau nei paprastas nesaugumas ar susvyravęs vyriškumas.

Jeigu moteris atsisako senos plačiai paplitusios tradicijos, tiesiogiai susijusios su jos vyru, jis išties turi teisę žinoti, kodėl taip yra.

Ir nieko įžeidžiama nėra, jeigu vyras svarsto, ar moters dvejonės dėl jo pavardės tikrai nėra rimtesnių klausimų dėl jos įsipareigojimų vedybiniam gyvenimui ar nenoro priimti būsimus pokyčius ženklas. Gali būti, kad vyras susimąstys, ar jos dvejonės nėra pasąmonės signalai, bylojantys, jog jos tapatumas ir ambicijos turėtų būti viršesnės nei jo… arba nei jų abiejų sukurta šeima.

Gali būti, kad jis svarsto (ir visai pagrįstai), ar negali būti taip, jog žmona jį myli ir gerbia mažiau nei moterys, sutikusios pasikeisti savo pavardes į vyrų.

Savaime suprantama, tokie klausimai ir rūpesčiai yra pagrįsti.

Jeigu moteris nepaiso tradicijos manydma, jog tai – toliau gyvuojantis slegiantis netoleruotinas patriarchatas, kas vyrui gali garantuoti, kad jo žmona į jį nežiūrės kaip į despotišką, netolerantišką patriarchato bendruomenės narį? Ar toks vyras visai pagrįstai nepradės abejoti savo vyriškumu? Ar ne per daug nerimo pradedant vedybinį gyvenimą?

Šiuolaikinės moterys turi teisėtai pagrįstų priežasčių norui išsaugoti mergautines pavardes, bet prieš vienašališkai tikėdamosis, kad vyrai su jų sprendimais ar tokiomis tendencijomis sutiks, moterys turėtų paklausti savęs, kaip jos jaustųsi ir elgtųsi, jeigu būtų susiklosčiusi atvirkštinė tradicija, ir jų vyrai atsisakytų rinktis jų pavardes.

Vyrai, savo ruožtu turėtų būti išmintingi ir ne tik viltis, kad moterys, paprasčiausiai, pasikeis savo pavardes, bet vis dėlto tas pavardes pasikeitus šitai įvertinti ir branginti. O kai moteris nesutinka pavardės pasikeisti, vyras turėtų būti pakankamai išmintingas ir  išsiaiškinti visas galimas priežastis, kodėl jo daugė taip apsisprendė.

Chelsea Samelson yra publicistė, rašanti dienraščiui „New York Post“, portalams „The Hill“, „National Review“, „Acculturated“ ir kt.

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close